Niujorko menininkai M. Žilinsko dailės galerijoje

2009 m. kovo 12 d. 16 val. – 2009 04 26 d. – trys žymių, Niujorke gyvenančių ir dirbančių, kultūrinėms diasporoms priklausančių fotografų – Shai Kremerio, Jeff Chien-Hsing Liao ir Anthony Azizo + Sammy Cucherio – parodos
Nepriklausomybės a. 12, LT-44311, Kaunas.
Tel. (8~37) 322788.
El. paštas: mkc.info@takas.lt



Shai Kremer, „Užkrėstas peizažas“

Shai Kremeris - fotografas iš Izraelio, pastaruoju metu gyvenantis ir kuriantis Niujorke. Kaune pristatomas fotografijų projektas pradėtas 1999 m. ir tęsiamas iki šiol. Štai bunkeris ant kalnelio. Štai išdegęs alyvmedžių sodas, virš kurio sunkius debesis keičia saulės blyksniai. Žmogaus prisilietimų išvarginta žemė sugeba išlikti didinga.

Shai Kremerio fotografijų simbolika aiški ir graži. Panašaus aiškumo simbolizmą (tokia charakteringa griuvėsių, žmogaus pėdsakų ir gamtos ryšio dermė) pamačiau Izraelio režisieriaus Erano Rikliso filme „Citrinmedis“. Pasak Shai Kremerio, jo fotografijos „atspindi psichologinę traumą ir jos padarinius - dvilypį gyvenimą nesutarimų kupiname pasaulyje; taip pat jos įspėja, kad karo žymės tampa neatskiriama žmonių gyvenimo dalimi“.

Grožis - mano masalas žiūrovui, sako Shai Kremeris. Prie šitokio grožio nepratęs lietuvis truputį pasimeta ir ieško jame kokios nors apgaulės. Jos nėra. Autoriaus pozicija aiški ir paprasta: privilioti žiūrovą grožiu ir tik tuomet pasiūlyti jam susimąstyti apie šio „grožio“ (didingų griuvėsių, bunkerių, vėžių dulkėse ir pan.) priežastis. Ką daryti susimąsčius? Shai Kremeris su žmona jau septynerius metus gyvena Niujorke, atsisakydami „auginti vaikus aplinkoje, kur nuolat jaučiama Izraelio armija ir agresija“. Galbūt tai irgi pozicija.



Anthony Aziz + Sammy Cucher

Anthony Azizo ir Sammy Cucherio (JAV, Venesuela) kūriniai sunkiausiai „skaitomi“, bet verti pastangų. Parodoje eksponuojami seni šio dueto fotografijų ciklai - „Chimeros“ („Chimeras“, 1998) ir „Plazmorfika“ („Plasmorphica“, 1997). Jie lyg nepastebimai papildyti po sales išsibarsčiusiais dviem videokūriniais iš skirtingų ciklų - „Interjerai“ („Interiors“) ir „Sinoptinis etiudas“ („Synaptic Bliss“). Taigi idėjoms jau dešimt metų. Tačiau pasidomėjus šiandienine menininkų kūryba paaiškėja, kad jie ir dabar plėtoja panašias temas panašiomis raiškos priemonėmis. Iš to, ką teko matyti Lietuvoje, jų kūryba man labiausiai priminė režisieriaus Romeo Castellucci Vilniuje rodytos „Tragedia Endogonidia“ garso takelį: žmogaus balso moduliacijomis išgaunamą elektroninę muziką. Nejaukumas ir lengvas pasišlykštėjimas apima matant priartintas gyvo kūno dalis (nagus, plaukus, odą etc.). Lengva panika apima girdint visiškai transformuotą žmogaus balsą. „Aziz+Cucher“ kūryba skverbiasi į tas pačias gelmes, tik pasitelkusi didesnį raiškos spektrą tai daro kiek plačiau ir nuosekliau.

Savo kūrybą menininkų duetas labai tiksliai apibūdina kaip „vizualines naujųjų technologijų vaidmens metaforas“. Emociškai perteikiančias prieštaringus komforto ir sutrikimo jausmus, kylančius susidūrus su šiuolaikinių technologijų potencialu. Vienas tokio požiūrio šaltinių - asmeniniai potyriai. Sammy Cucheriui buvo diagnozuotas ŽIV, kelerius metus jis sunkiai sirgo. Šiandien bioinžinierių atrasti vaistai leidžia jam gyventi aktyvų gyvenimą. Silpnas, ligos užvaldytas kūnas virto sveiku, veikiančiu ir kūno savininko asmeninės pastangos čia niekuo dėtos.

„Aziz+Cucher“ kūryboje nėra tiesioginių šios istorijos nuorodų. Jie kuria naujas formas - naujus estetikos ir biotechnologijų junginius. Ciklo „Plazmorfika“ fotografijose - neatpažįstami, bet keistai artimi objektai. Tai asambliažo principu „surinktos“ skulptūros iš kiekvieną dieną liečiamų buities detalių: telefono, kompiuterio „pelės“, nuotolinio valdymo pultelio ir pan. Tačiau, priešingai nei modernistiniame asambliaže, naujuosius tvarinius „Aziz+Cucher“ paverčia vientisu organizmu - apdengia protezavimo plastiku kaip dirbtines žmogaus galūnes. „Tai tarsi Frankenšteinas be siūlių“, - aiškina rezultatą menininkai. „Chimerų“ cikle taip pat gimsta naujos formos. Naujos formos, naujos galimybės. Nežinia, džiugios ar pražūtingos. Biomorfinis siurrealizmas - bauginantis kūrybos aktas, nes kalbama ne tik apie estetiką, bet ir apie fizinį gyvenimą. Apie dabartį, ne ateitį, kuri jį keičia.

Videofilmas iš „Interjerų“ serijos - bene labiausiai intriguojantis kūrinys. Ekrane vyksta negamtinių formų judėjimas. Truputį juda sienų, grindų, lubų, ertmių stačiakampiai. Pirmas įspūdis - visiškas nestabilumas, nes jei jau matau grindis, esu pasirengusi jomis eiti. Bet eiti jomis neįmanoma. Tai - interjeras, vidus, kuris gyvena pats sau, kuris alsuoja. Skambant negyvų garsų muzikai. Alsuojantis interjeras, kurio plokštumos, atidžiau pažvelgus, padengtos oda. Tai - poezija. Pilna užuominų ir nežinios. Gera poezija - išliko aktuali štai jau dešimt metų.



Jeff Liao, „Habitatas 7“

Jeff Chien-hsing Liao greičiausiai labai apsidžiaugtų išgirdęs, kad yra „garsus Niujorko menininkas“. Gimusio Taivane, šiuo metu Niujorke gyvenančio trisdešimt vienų metų fotografo karjera prasidėjo prieš kelerius metus. 2004 m. sukurtas ciklas „Habitatas 7“, kurio fotografijos eksponuojamos Kaune, yra bene žymiausias Jeff Liao darbas. Būtent prie šių fotografijų M. Žilinsko dailės galerijoje būriavosi daugiausia žmonių. Nenuostabu. Jose pristatomi charakteringi fragmentai iš 7-ojo traukinio arealo - septynių mylių ilgio metro linijos, jungiančios Niujorko Taims aikštę su septyniomis Kvinso rajono bendruomenėmis. Etnine sudėtimi tai pati spalvingiausia apygarda visoje šalyje. Didžiulis miestas, kaip sudėtingas, bet puikiai veikiantis mechanizmas, užgriūna net iš fotografijų (įspūdį sustiprina didelis jų formatas). Jeff Liao pozicija tokia: „Prie šio kelio gyvenu jau kelerius metus, bet žvelgdamas į harmoniją, kurioje sugyvena tiek daug skirtingos kilmės žmonių, vis dar tebejaučiu pagarbią baimę.“

7-ąją metro liniją ir aplink ją vykstantį gyvenimą menininkas metaforiškai lygina su didžiųjų upių reikšme senosioms civilizacijoms. „Kaip senovės civilizacijos išaugdavo didžiųjų pasaulio upių pakrantėse, taip ir 7-oji linija - viena svarbiausių Niujorko arterijų - traukia ir įkvepia daugybę kūrybinių energijų tiek ekonomikos, tiek kultūrinių mainų srityse.“

O kalbant ne metaforiškai? Vaikinas, šurmulyje ieškantis tinkamo kadro, tinkamo apšvietimo, tinkamo rakurso. Nieko labai ypatingo, „miestas svetimomis akimis“. Tačiau tai ne oficialaus kultūrinių mainų projekto rezultatas. Metro linijos ir senųjų upių civilizacijų sugretinimas gal nėra labai originalus, bet iliustruojamas puikiai. Nuo metaforos nesunku pereiti prie smulkmenų ir fotografijose įžvelgti ne tik žmonijos ekonominės, kultūrinės istorijos kartojimosi dėsnius, bet ir individų gyvenimą, atspaustą pabrėžtinai aiškiai, skaidriai ir sodriai. Kaip atvirukas. Toks ryškus ir aiškus, kad net nesitiki, jog vaizdas tikras.


-------------------

gal kam įdomu. gal kas iš Kauno. :}